- čiūčela
- ×čiū̃čela (brus. чyчaлa) sf. (1), čiū́čela (1) Slnt 1. On baidyklė: Vaikai padarė iš šiaudų čiūčelą Ldk. 2. scom. Rdm prk. storai, negražiai apsitaisęs žmogus: Merga apsidariusi storai vasarą, kaip žiemospirgiu, vadinas čiūčela J. Oi tu, čiū̃čela – jau nė nepasirangysi! Gs. ^ Susivėlęs kai čiū́čela Plv.
Dictionary of the Lithuanian Language.